Parašė Profesorius, 2015/02/23
One Night Ultimate Werewolf x6
Inn-Fighting x2
Spot it! (Dobble)
Quantum x2
……………………………………………………………………………………….
Pirmąją partiją žaidėme 5se (nepaisant mano rekomendacijų žaisti ne daugiau kaip 4se, taip jau aplinkybės susiaplinkino). Kadangi žinojau, kad su tokiu žaidėjų skaičiumi žaidimas gali labai prailgti, tai kiek sugebėjau visus “užgazavau”. Žaidimas paprastas, taisyklės paprastos, pasirinkimų nedaug. Tai nėr ko pusę valandos kasyti ropę, kad nuspręsti visgi trenkt snukin kumščiu, liuobt nugaron iš taburetės ar visgi panaudoti didžią, didiems herojams prieinamą magiją ir sugeneruoti tiesiai iš “liustros” kažkam žaibą tarpuakin. Taigi šį kartą, nors ir 5se, žaidimas sukosi pakankamai greitai ir dinamiškai. Link pabaigos atsirado pertempinėjamos virvės efektas, bet kadangi pretendentų į pergalę buvo kokie trys, tai visų nusodinti nepavyko ir neužilgo sužinojom kas yra pats geriausias mušeika. Per žaidimą buvo nokautuoti mano trys herojai, o buvo, kad kai kurie žaidėjai ir su pirmu herojumi iki pabaigos ištvėrė beveik net. O vat tas herojus , kuris yra ant dėžutės viršelio (dwarf fighter Helmaar vardu) išties galingas. Jo žaibo magija daro didelę žalą, ( iki 4 dmg)ir tinkamai susiaplinkinus aplinkybėms, gali atakuoti dar kartą, tai per ėjimą maksimaliai gali padaryti viso 8 dmg. O tai tikrai jau įspūdngas kiekis.
Antrąją partiją žaidėme trise. Jau nuo pradžių turėjau action kortą, kuri leidžia man daryti ėjimą be eilės. Bet, kad ją panaudoti, reikėjo labai jau ypatingų aplinkybių. Neprietelius privalėjo išridenti 20 arba 1 ir……. kadangi žaidėme tik trise, tai visiškai netiko, jei tai pasiridena prieš mane esančiam žaidėjui. Taigi tik vienas pretendntas buvo , kad šis vyksmas įvyktų taip kaip man reikia. Ir, beabejo…… įvyko, nors tikimybės buvo ir nedidelės. Bet tai nepadėjo išnešti mano herojams sveikų ir nepamuštų kailių. Gavo lupt visi ir gėdingai nulindo po stalu ilsėtis kol atgaus samonę. Trise žaidimas sukosi greitai, bet vistiek vis dar manau, kad idealus žaidėjų kiekis yra 4.
Žaidėme pilnu sąstatu – 4se. Šį žaidimą esu labai nemažai lošęs, taigi patirtis duoda savo. O dar mane mažai puolė ir todėl, kad mano žemės buvo “nederlingos” t.y. jose buvo labai mažai “gamyklų”, kurios generuoja pinigus. Tsakant ekonomiškai buvau silpnas. Bet visi žino taisyklę: kur trys pešasi – 4as laimi. Kaip ir mėgstu, prisigaminau vorų ir leidau jiems užimti monolitą. Ir ten bujojau kokius 3 ėjimus – prisirinkau taktinių kortų. Vėliau mane iš ten išvijo agresyvūs raudonieji, bet jau du mano drakonai buvo nusamdyti ir artėjo link monolito. Taigi nuo šiol į monolitą nieks lindo, nes du drakonai per ėjimą gali nupūsti 2 priešininko karius. O dažniausiai, tai būna vorai ir juos prarasti tikrai negerai. (tas pats, kas pusę drakono prarasti ). Jau turėjau 9 taškus, bet ant kulnų lipo raudonieji, kurie taip pat turėjo 9is. Ir turėjau labai sunkiai įveikiamą misiją, bet vertą iškart 3jų taškų, kurie ir leistų lamėti. Reikėjo, kad mano drakonas laimėtų mūšį priešininko home realme nusiteleportinę į jį nuo monolito. Taigi reikėjo, kad drakonas monolite išgyventų bent vieną ėjimą, kad kito ėjimo pradžioje galėtų teleportuotis. Reikalus galėjo pagadinti raudonieji. Bet jų sprendimas buvo ir toliau talžyti geltonuosius. Todėl kitą ėjimą sėkmingai mano drakonukai teleportavosi, dar gavo vienas bonusą prie atakos +2, kad užtikrintai laimėtų ir misija buvo įvykdyta. Na ir siekiant rekordo tuo pačiu ėjimu pavyko laimėti 3 mūšius ir įvykdyti dar keletą paprastesnių misijų. Viso surinkau 18 taškų. Per vieną ėjimą visus 9is. Tai jau asmeninis rekordas.
Pagaliau vėl sugrįžome prie šio puikaus žaidimo. Žaidėme 4se. Buvau pirmasis žaidėjas, taigi užsiėmiau vienintėlę vietą žemėlapyje , šalia kurios įmanoma pastatyti monumentą ant vandens. Po kiek laiko tai ir padariau. O visi žaidė daugiau nei pusę žaidimo plius minus neagresyviai. Be karų ir rietenų. Man fenomenaliai nesitraukė juodos kortelės. Jau vidurys žaidimo – kelis kartus dariau kortelių keitimo veiksmą, o juodų kaip nėr, taip nėr. Tada vienas žaidėjas pradėjo aktyvius karinius veiksmus ir jam tai gavosi maksimaliai sėkmingai.Tiek aš, tiek dar vienas priešininkas gerai gavo prirūkyti ir mūsų karalystės buvo apgriautos, o vadai išvyti nežinion. Pagaliau ištraukiau kelis juodus. Bet jau matėsi, kad tuoj bus partijos pabaiga. Tada pavyko prasukti sėkmingą ėjimą, padėti vadą prie jau pastatytų monumentų, dar padėti juodą kortelę, taigi gavau net 3 taip trūkstamus juodus taškus. Ir štai pratijos pabaiga. Laimėtojas surinko visus ar tai 5is ar 6is taškus. Visiškai ne taip įspūdingai, kaip maniau, bet to užteko kad visi kiti liktų su tuščiais kibirais.
Žaidėme trise. Vienas iš žaidėjų buvo itin patyręs “wargeimeris”. Ir kaip nekeista, žaidė visiškai neagresyviai, bet labai apgalvotai. Nespėjom apsidairyti ir jam trūko jau tik 1ą quantum kubelį padėti , kad laimėti. Nors ir kaip bandėm visi abu jo priešininkai sukti odigą, deja, nepavyko sustabdyti šio “blitzkrygo”.
Antrosios partijos pradžia taipogi buvo panaši. Karinių žaidimų asas startavo labai budriai, išsiplėtė maksimaliai ir tada jau užstrigo. Nes visur pasienyje bastėsi tiek mano, tiek dar kito priešininko laivai. Jau mes jį labai prižiūrėjome, kad nepadėtų dar vieno quantumo. Bet tada jis atrado kitą būdą – pradėjo kariauti, ir užsikėlė dominavimą iki 6, kas taip pat leidžia padėti quantumą.
Šį žaidimą kiek bežaidžiu, tiek jis mane vis stebina. Kiek jame yra daug galimų laimėjimo variantų. Tai lemia tiek turimų laivų kombinavimas tiek turimų technologijų ir jų kombinacijų naudojimas.
Žaidėme 4se. Vienas žaidėjas (užkietėjęs eurogeimeris) ėmėsi taškų rinkimo. Beveik nepirko pagerinimo kortų, bet intensyviai rinko taškus ir dar vis tūnojo Manhetene. Ir štai jis turi visus 18 taškų. Kad jį įveikti reikėjo 1) išvyti jį iš Manhteno 2) atimti taškus generuojančią kortą. Mano monstras jau buvo labai agresyviai apginkluotas. Turėjo itin piktą ir brangią ( 10 energijos kainuojančią) kortą, kuri visada prie rezultato prideda 2 letenas, o kita korta dar užmeta tinklą, kuris sumažina priešininko rerolų skaičių. Bendrom jėgom pavyko tiek iš Manheteno išrūkyt, tiek taškų kortą atimti. O kitu ėjimu ir išvis nuritinau galvą lyderiaujančiam monstrui, pakeliui priplojau ir dar vieną neprietelių. Likome dviese. Mano tikslas buvo priešninką nudobt – priešininko surinkt 20 taškų, nes nedaug jau jų betrūko. Ir štai finalinė tiesioji – kas ką. Turėjau šansą nudėti priešinko monstrą, bet deja liko tūnoti tasai Manhetene su 1 gyvybe. Ir gavo per savo ėjimą tuos kelis trūkstamus taškus. Ir raudojo mano žuvelė akvariume ( toks jau tas mano monstras) krokodilo ašaromis. Ir liūdėjo saulė kartu su mano monstriuku ir solidarumo vardan tą dieną nėjo į darbą ( t.y. nepatekėjo). Ir kraipė mokslininkai galvas, kaip tokį reiškinį paaiškinti. Taip ir iki šiol kraipo.