Stalo žaidimai. 2011. 23 savaitę mes žaidėme:

Parašė Profesorius, 2011/06/15

Twilight Empire 1 partija
Bonanza 1 partija
Shanghaien 1 partija
Nightfall 3 partijos
Yggdrasil 1 partija
Snow Tails 1 partija
Citadels 1 partija
Kingpin 1 partija
Zombie Dice 2 partijos

Twilight Empire

Šį epinį žaidimą lošėme 4se. Škias plėtėme 4ias imperijas, niovėmės dėl įtakos visatoje. Taip gavosi, kad gavosi dvi imperijos šalia viena kitos ir kitos dvi taip pat šalia viena kitos, bet toliau nuo kitų dviejų. Taigi nuo pat pradžių, buvo geografinė sąjunga. Nes jei dvi imperijos peštųsi, o kitos dvi ne, taigi peštukėms būtų liūdesys ir pagaida. Na tai va taip. Vienas imperijos valdytojas ėmėsi karinių laivų , pačių silpniausių „fighter” klasės statybos. Kiti daugiau ėmėsi ekonominės politikos ir valdų plėtros. Taigi netrukus karingasis grąsino tolimesnėms imperijoms ( nes jis galėjo pasinaudojęs hipertunelį pasiekti jas labai greitai), o savo kaimyninę imperiją laikė silpna ir neverta dėmesio. Taigi visos trys „taikiosios” imperijos po truputėlį didino savo įtaką ir uždirbinėjo įtakos taškus. Viena imperija net įsigudrino įvykdyti spec. misiją, užimdama visatos centro planetą ir įvykdydama dar kelis reikalavimus. Karingoji imperija pagaliau sukaupė pajėgas ir užpuolė. Žinoma gerokai uždubasino preišininką, bet užimti „homerworld” pasaulio nesugebėjo te jo. Tada pasuko link visatos centro planetos, ten visą laivyną uždubasino, bet vėlgi, planetos užimti nesugebėjo. O situacija gavosi tokia te jo, kad kiti trys , mažiau bekariaujantys jau surinko po 9 taškus, ir jiems tereikėjo 1o taško iki pergalės. Kariautojui pergalė nesišvietė, bet buvo smagu pakeliui nušluoti priešininkų kosmo laivynus. Taigi grand finalas. Atsivertė „įvykio korta”, kuri leido gauti 2 taškus, sunaudojus 20 resursų ( o tai tikrai daug). Taigi vienas žaidėjas sugebėjo tai padaryti ir laimėjo žaidimą. 6h žaidimo pralėkė, prabėgo, pratiksėjo nepastebimai. Netgi nenervino žaidėjų ilgas dūmojimas, mąstymas, svarstymas, tampymasis. Pirmas įspūdis, kad laaaaaabai panašu į Runewars (škias Runewars pakopijuota nuo Twilight Empire). Žinomas, Runewars, šiek tiek tobulesnis žaidimas, mano nuomone, bet jei kam labiau patinka kosminė tematika, o ne fantasy, tai geriau rinktis Twilight Empire. Tai pirmoji mano partija šio žaidimo, tai galbūt neatsiskleidė visi niuansai. Pvz, taip ir nepaaiškėjo kokia nauda iš karo, nes kad priešininką įveikti visiškai, reikia sunaikinti visas jo pajėgas ir bazes. O tai padaryti spėju įmanoma tik, jei kelios imperijos apsivienytų prieš vieną. Bet kokiu atveju reikia žaisti dar ir būtų geriausia su 6 žaidėjais. Tada būtų visos imperijos arčiau viena kitos ir tada būtų didesnė trintis ir daugiau naudos iš diplomatijos.

Nightfall

Vis lošiu šį nepabostantį man building deck – chain žaidimą. Šį kartą viena partiją žaidėme 4se, kitą 3se. Sužaidus jau nemažai partijų aišku, kad reikia nuo pradžių žaisti ramiai ir nesiveržti į lyderius, nes, jei esi lyderis, tai visi draugiškai nusprendžia, kad būtent tave reikia dubasinti. Ir tada per vieną „ratą” gali susirinkti kokia 10-12 sužeidimų, ir iš lyderio tapti outsaideriu. Taigi vieną partiją laimėjo žaidėjas, kuris žaidė ramiausiai ir per daug nesidraskė ir nesudarinėjo jokių sąjungų, ramiai, tyliai, taigi niekam jis nekliuvo, todėl ir sužeidimų jam mažai kliuvo. Kadangi nėra atviro sužeidimų skaičiavimo, (na žinoma galima savo galvoje kalkuliuoti kiek kas turi sužeidimų, bet tai pakankama sudėtinga atsiminti, nes sužeidimai ne tik gaunami, bet jų ir atsikratoma), tai tik maždaug spėjama, kiek kas sužeistas ir ką dabar reiktų lupti. Antroją partiją du žaidėjai turėjo vienodai sužeidimų, ir tik pagal sužeidimo tipą buvo nuspręsta kas laimėjo.

Shanghaien

Visai smagus, ne itin sudėtingas žaidimas. Nesudėtingas, bet ir ne primityvus. Jame daug kauliukų ridenimo ( kas kartais man visai smagu). Bet tas ridenimas visiškai valdomas, taigi atsitiktinumas kaip ir valdomas ir numatomas. Škias kauliukų ridenimas neišbalansuoja žaidimo. Ši partija ir buvo to įrodimas, nes ji baigėsisi lygiosiomis.

Yggdrasil

4i galingi skandinavų dievai puolė kovon prieš blogio pajėgas. Kai visada, pradžia buvo optimistinė ir suteikianti viltį. Buvo pasikviesti į „pagelbą” narsieji vikingai ir elfai ( mes juos dėl mėlynos spalvos praminėm avatarais:P). Bet viso to buvo mažai, blogio jėgos siautėjo visaip kaip tik sugebėjo ir nenumaldomai slinko per yggdrasil realybės lygius, kol net 5i prasiveržė į zoną, kurioje įsisiautėjo ir tokiu būdu uždubasino , kaip pasirodosi ne tokius jau ir galingus skandinavų dievus. Po žaidimo liko jausmas, kad žaidžiau kažką panašaus į Ghost Stories. Taip ir buvo . Mechanika panaši. Nuotaika panaši. Net komponentai panašūs. (žinoma Ghost Stories , komponentai šiek tiek gražesni, nes jame yra figūrėlės, ko nėra Ygg). Taigi, žaidimą užskaitau, reiks išbandyti dar kartelį ne vieną ir duoti rimtą atkirtį blogiečiams.

Citadels

O vat Citadels partija buvo neeilinė. 4se žaidiėm. Man pavyko prasukti „combo” su keliais spec. rajonais. Muziejaus rajonas leido po muziejomi laidoti per ėjimą vieną rajono kortą, kuri žaidimo pabaigoje duotų po vieną tašką, o kita spec. korta leido gauti dvi kortas, jeigu rankose nelikdavo kortų. Taigi, taip ir dariau. Vieną rajoną „laidoju” po muziejumi, kitą pastatau, taigi lieku be kortų ir išsitraukiu naujas dvi kortas. Taigi taip prasukau kelis kartus ir žinoma priešininkams tai nepatiko. Taigi panaudoję spec. rajoną nušniojo mano muziejų, kuris jau buvo vertas 9 taškų. Tai ir pakirto visą reikalą. Tiesa sugebėjau pirmasis pastatyti 8ą rajoną, ir netgi surinkau visų įmanomų spalvų rajonus, bet tai jau neišgelbėjo.

Snow Tails

Lenktynės pasiskinkius į rogutes po du haskius. Žaidimo pavadinimas snieguotos uodegos, bet ant kortų nei vieno haskio, kad jo uodega matytųsi. Už tai kūrėjai gauna didelį riebų minusą. O vat visa kita žaidime patiko. Kol kas nesutikta žaidimo mechanika. Pakankamai sunku „išjamti” posūkius, gali nesunkiai įlėkti stačia (arba pusiau) galvą į kokią pušį, eglę ar kitą kinkinį. Vis dėlto slidu. Veiksmas sniego trąsa gi te jo. O kiekvienas atsitrenkimas mažina žaidėjo ekipažo galimybes suvaldyti pasiutusius haskius. Vienas žaidėjas vos, ne vos „dasivilkosi” iki finišo, bet jo taip ir nekirto, matyt visai subiro rogės. (jis turėjo net 4is rogių lūžius). Žaidimas smagus ir tikrai pakankamai atmosferiškas, netgi užsimaniau vėl paskaityti Džeko Londono knygą „Smokas Belju”, kurioje labai vaizdžiai ir linksmai aprašomos lenktynės kinkiniais per sniegynus. (žinoma knygoje ne tik apie lenktynes, tai tik epizodas).

Kingpin

Žaidimo tema apie mafiją ir grupuočių kovas, bet iš esmės, tai žaidimas abstraktus ir loginis. Skirtas galvalaužių mėgėjams. Jame atsitiktinumo mažai, o vietos mąstymui ir strategavimui tikrai daug.