Parašė Profesorius, 2011/08/01
Epigo 2 partijos
Nightfall 4 partijos
Bang 1 partija
Arcana 2 partijos
Zombie Dice 2 partijos
Ascending Empires 1 partija
Samurai 1 partija
Tempus 1 partija
Munchkin 1 partija
In The Year Of The Dragon 1 partija
Dobble
Epigo
Visiškai šviežias žaidimas, ką tik išleistas. Ir tai labiausiai nustebinęs žaidimas šiais metais. O nuostabu tai, kad , kai pažiūrėjau jį, ir net video apžvalgą pažiūrėjau, tai išankstinė nuomonė buvo, „ai, dar vienas abstraktus žaidimas su skaičiukais”. Bet vienas draugas labai entuziastingai siūlė jį išbandyti, nors noro didžiulio ir neturėjau. Įkalbėjo ir išbandžiau. Dar tokio kontrasto nebuvo. Tokia priešiška išankstinė nuostata ir kaip smarkiai nuomonė pasikeitė išbandžius. Visiškai į priešingą pusę. Dabar tai man labai geras žaidimas. Iš abstrakčių vienas geriausių. Vat nepabandysi, nesužinosi. Čia tik nuosava patirtis gali įrodyti.
Nightfall
Partijos buvo su įvairiais žmonėmis ir įvairiu žmonių skaičiumi ir 2 ir 3 ir 5i. Pasimokiau iš šių partijų to, kad stalo žaidimų naujokų (kurie yra kažką žaidę, bet nieko super sudėtingo) nereikia sodinti prie šio žaidimo. Bent jau ne visa gauja iškart. Bandžiau 4is naujokus pamokyti šio žaidimo. Nors partiją ir sužaidė iki pabaigos (ačiū už užsispyrimą), bet akyse it 4ių prašviesėjo gal tik vienam, ir tai ne iš tų kur žaidė, o žmogui, kuris ant to pačio stalo šalia žaidė Memoir’44 ir viena akimi stebėjo Nightfall partiją. (matyt labiau patyręs žaidėjas, nenaujokas). O pastarieji 4i, vis klausinėjo, „na tai kada baigsis čia tas žaidimas” Išvada: visdėlto Nightfall pakankamai sudėtingas žaidimas išmokti, taigi reikia su juo pažindinti tik patyrusius žaidėjus, o kaip rodo patirtis net ir jiems pirma partija (ar dalis pirmos partijos) daugumai būna pakankamai sudėtinga perprasti kas ir kaip. Na bet vėliau dauguma sako, kad tai kol kas geriausias „deck building game” , žinoma, jei jie konfrontacijos ir kovų mėgėjai.
Arcana
Abi partijas žaidėme 3se, ir abi pagal pilnas taisykles. Tai ir su misijomis ir su Militia kalade, ir su savybe, kad laimėtas kortas galima ir nedėti į savo kaladę. Su šiomis modifikacijomis žaidimas tampa dar įdomesnis, procesas labiau valdomas. Tai štai per abi partijas nei vienas žaidėjas taip ir nesugebėjo įvykdyti nei vienos misijos. Taigi nors misija duoda 6 taškus (o tai neatrodo daug, nes „lokacija” – 5 taškai), bet jų įvykdymas gali nulemti pergalę, nes abejose partijose, nugalėtojas laimėjo vos keliais taškais. Taigi , laukiu kol pasirodys nauja žaidimo „edicija”, kurioje numatoma naujų kortų ir dar kažkokių žaidimo pagerinimų.
Ascending Empires
Dažniausiai, kai žaidžiu naują žaidimą kažkam, tai pirmą partiją nežaidžiu pilna jėga, daugiau aiškinu priešininkui kas ir kaip, ne tik taisykles, bet ir žaidimo taktikas, baksnoju pirštu į akivaizdžias klaidas. Bet, kadangi šį kartą žaidėme 2se, o priešininkas kartais vis pajuokaudavo „ va laimėjau pirmą kart žaidžiamą žaidimą, tai reiškias, žaidimas per lengvas, nelabai geras”. O kiekviename juoke visada būna dalis tiesos. Tiesiog ji pasakoma juoko forma, kad jeigu ką, visada būtų galima tuo pasiteisinti. (na kad tik pajuokavai). Taigi šį kartą ėmiausi partijos rimtai. Be jokių padėjimų priešininkui. Šį kartą po partijos juokelių nebuvo. Pabaigoje aš turėjau išvystęs pilkąsias technologijas iki 4o lygio, ir pastačiau 3miestus skirtinguose kvadrantuose, kas duoda papildomus 3 taškus. Nors ir nelabai sekėsi šia partiją „filckinti”, bet vistiek šiame žaidime svarbiausia – teisingai pasirinkta ir vystoma strategija. Tai yra esmė. Taigi link partijos pabaigos mano imperija užvaldė didesnę dalį visatos ir tai lėmė, kad priešininkas užvaldė mažesnę dalį visatos :D, o kokios 7 planetos išvis liko neištyrinėtos.
Samurai
Gerai žinomo žaidimų kūrėjo Reiner Knizia žaidimas. Jis įeina į trilogiją, kurioje taip pat yra garsusis Tigris & Euphrates. Taigi panašumų yra, bet dar daugiau skirtumų. Žaidimas niekuo nenustebino ir „neperspjovė” Tigrio. Vis dėlto Tigris „forever”. Samurai taip pat geras žaidimas, bet kam žaisti jį, jei yra Tigris. Taigi, naujų mechanikų neatradau, žaidimas visiškai abstraktus, nors yra ir samurajų žetonai ir budos statulėlės. Beje, budos statulėlės, ryžių laukai ir dar ten kažkokie bokšteliai, tai tikrai labai gražūs. Jie iš stiklo. Tiek smagu juos pačiupinti, tiek smagu juos žiūrėti. Taip sakant estetinį signalą skleidžia labai. Pats žaidimo laukas, tai matosi, kad „old skūlas” visiškas.
Tempus
Tai dar vieno stalo žaidimų „grando” Martin Wallace kūrinys. Tai vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis jo sukurtas žaidimas. Kuris taip ir netapo labai populiariu, kaip vėlesni Martin žaidimai. Tai turbūt tik dėlto, kad tada jis dar nebuvo žinomas autorius. Nes žaidimas tikrai įdomus ir vertas dėmėsio. Tai civilizacija. Visi žaidėjai pradeda viename amžiuje ir keliauja link modernių amžių, tuo pačių plėsdami savo imperijas ir stengdamiesi pirmieji pereiti į kitą epochą. Galima ir reikia statyti miestus, taip pat galima ir kariauti. Tik kažkoks disbalansas kariavime. Užimti priešininko miestą labai, labai sunku. Man tai pavyko padaryti tik iš 3io karto, ir galima sakyti , kad padariau priešininkui gerą darbą, nes tik nugriovus miestą, jis pasistatė šalia kitą, dar galingesnį, ko negalėjo iki tol, nes miestų vieną šalia kito statyti negalima. Žaidimo eigoj atrodėsi, kad laimės žaidėjas, kurio imperija atrodė “rimčiausiai”. Jis turėjo daugiausiai miestų, ir ne šiaip miestų, o galingų miestų, kurių didelė ginybinė galia, o pabaigoje jie turėjo “atnešti” daug taškų. Bet, kadangi, taškai skaičiuojimi už kiekvieną kontroliuojamą “hexa”, tai laimėjo žaidėjas, o tiksliau žaidėja, kuri per paskutinius du ėjimus “priveisė” kuo daugiau savo imperijos pakalikų ir juos kuo plačiau paskleidė.
Munchkin
Žaidėm patį pirmą Munchkin‘ą, be jookių papildymų. Žaidėm 4se, ir visi jau ne naujokai šio žaidimo. Iš tikro labai svarbu su kuo žaisti šį žaidimą. Jei visi žaidėjai supranta, kad tai nėra rimtas žaidimas ir atitinkamai jį žaidžia, tai tikria smagu. Pradžioj vienam žaidėjui itin sekėsi, jis gavo ir rasę, ir klasę, o vėliau išvis pasidarė visiškas multirasiklasininkas, nes turėjo dvi rases, dvi klases ir dar aibę daiktų ir ginklų. Taigi jo lygis ir kilo greičiausiai. Tai, žinoma, iškart kiti žaidėjai pradėjo jam trukdyti, ir netrukus jis buvo neblogai padubasintas. O kiti žaidėjai plius minus žaidė panašiai, tai užmuždavo vieną kitą monstrą, tai nusipirkdavo kokį lygį, pardavę daiktus. Taigi partija gavosi subalansuota, nebuvo taip, kad aiškus lyderis vienareikšmiškai. Ir štai finalinę kova, vienam žaidėjui reikėjo nukauti monstriušką, kad gautų 10, lemiama lygį. Taigi visi kas galėjo ėmėsi trukdyti. Primetė monstrui pagalbą +10 jėgos. Bet besikaunantysis žaidėjas turėjo labai „naglą” kortą, kuri padidino jo galią, taigi kovos ir žaidimo baigtis buvo nulemta abrakadabriškai vienareikšmitkai paprastai. :p
In The Year Of The Dragon
Kartais vis pagalvodavau, kad būtų įdomu išbandyti šį žaidimą. Nes rytietiška tema, man patraukli. Taigi štai ir proga. Žaidėme 3se. Atmosfera ir tema žaidime tikrai yra. Ir tai yra puiku. Bet pats žaidimas, tai nenustebino, iš esmės tai „worker pleismentas”. Jei būčiau nežaidęs tokio tipo žaidimų, tai tikrai būtų palikęs didesnį įspūdį. O dabar, tai dar vienas toks žaidimas. Jame pasirinkimų ir kelių į pergalę tikrai nemažai. Praktiškai „randomo” nėra, na tarkim 1 procentas. Ir tai tik , tam, kaip išsidėstys tam tikros pasirinkimų lokacijos, į kurias vistiek visi turi priėjimą, tik jų sugrupavimas parenkamas atsitiktinai. Žaidimas trunka „vienus metus”. Ir iškarta matomi visi įvykiai kurie įvyks per tuos metus. Taigi jiems galima ir reikia atitinkamai pasiruošti. Taigi buvo ir maras ir sausra ir šventiniai fejerverkai ir karas ir tt ir pan. Tinkamai nepasiruošus, pradeda mirti jūsų valdomi žmonės, o tai nėra gerai. Taigi visi stengėsi apsieiti su kuo mažiau aukų, bet jei jau matydavo, kad vienas ar kitas žmogelis, jau nebus naudingas (pvz abu marai praėjo, ir toliau gydytojas nereikalingas), jį galima aukoti, pasamdyti kokį kitą, naudingesnį. Taigi štai ir praėjo visi „metai” . Finalinis taškų skaičiavimas. Jau radom laimėtoją, bet jis laimėjo tik vienu tašku. Tai rodo, kad žaidimo mechanika gera ir puikiai subalansuota, na ir žinoma žaidėjų meistriškumas vienodo lygio ;)
Dobble
Reakcijos žaidimas, kuris man patiko labiau nei Jungle Speed. Nes jame nėra jokių abstrakčių paveiksliukų, o viskas labai konkretu. Ant apvalių kortų (labai smagu, kad apvalios). Įvairiausi , lengvai atpažįstami daiktai. Žaidimas labai greitas ir dinamiškas, linksmas. Žaidėm pačia paprasčiausią versiją, o kaip supratau , jo modifikacijų ir pasunkinimų yra bent kelios, taigi jei nusibosta vienas žaidimo variantas, tai visada galima žaisti kitą. Vienžo, pasirodė puikus “party geimas”.