Parašė Profesorius, 2015/02/17
Ligretto x3
………………………………………………………………………………………..
Pagaliau žaidėm perskaitę visus įmanomus taisyklių paaiškinimus ir pataisymus. Ir žaidėm ilgąjį variantą. Iškart supratau, kad net ir ilgasis variantas, nebus labai ilgas, nes viena žaidėja ( o taip , šį kartą prie stalo buvo ir mergina, kas jau savaime yra šventė) iškart apsidžiaugė “ uoo…… kokie gražūs deimantai”. Supratau, kas rinks visus deimantus. O turėjau viltį, kad dėka lėto deimantų rinkimo ( kiekvienas deimantukas, tai taškas) žaidimas bus ilgėlesnis. Deja, deja. Ir visada prie stalo atsiranda žaidėjas, kuris kažką ne taip suprato ir būtinai visus savo karius sudėlioja ant homerealm ( kai “išsumonini” visus savo karius ir nebūtnai jie turi būti ant homeralm įvykdoma antroji žaidimo pabaigos sąlyga), nors tai žaidėjui neduoda labai minimalią naudą – 2 taškus. O tai yra tikrai nedaug. Žaidėm pilnu sąstatu 6se. Viskas sukosi sąlyginai greitai, nors ir buvo prie stalo šio žaidimo naujokų. Šį kartą nutariau vystyti ne technologijas, o patrubinti judėjimo ir kovos galimybes ir……… visiškai nepasiteisino. Kol tai padariau, žaidimas buvo gerokai įpusėjęs ir mažai jau buvo ką mušt. Tiesa padariau vieną piktą išpuolį į patį centrą , kur nudėjau lyderiaujančio žaidėjo adeptą, bet kitą ėjimą jis, žinoma, nudėjo mano karį, kuris nebuvo apsaugotas jokiais įtvirtinimais. O laimėjimo strategija, manau, yra kuo greičiau įlysti į centrą ir jame įsitvirtinti nudėjus vietinius. Nes kol eini per neištyrinėtas teritorijas, negalioja jokie judėjimo trikdžiai. O jei atverti “tile” , o ten pvz kalnai, kas ir buvo šį kartą, tai jau kitiems žaidėjams į jį patekti gerokai sudėtingiau.
Ir antra strategija, visdėlto, kuo labiau prigriebti gerų technlogijų, tarp kurių turėtų būti bent viena leidžianti kopijuoti svetimas technologijas.
Kaip žinia, žaidimas skirtas dviems žaidėjams. Ir atrodė, kad šį kartą žaidžiu su veidrodžiu. Abie jų žaidėjų minčių tėkmė buvo labai panaši. Labai dažnai naudodavome tuos pačius agentus. Abu atverčiam – ir jau po kiek laiko net nenustebdavom, kad ir vėl agentai tokie patys. Kadangi žaidžiau su žaidimo naujoku, tai jėgos buvo nelygios. Ir štai finalinė tiesoji – spėjau, kad priešininkas padės master spy ( Mano manymu pats įdomiausias ir klastingiausias agentas. Jo efektas toks – laimi misiją, kai pralaimi misiją ir atvirkščiai. T.y. stengiesi specialiai pralaimėti). Ir tai pasiteisino. Kadangi minčių eiga buvo panaši visą žaidimą, tai buvo nesunku atspėti. Tiesiog paklausiau savęs, kokį agentą aš panaudočiau šioje situacijoje.
Žaidėme dviese ir………. Žaidimas sukosi ypatingai puikiai. Ypatingai greitai. Žymiai greičiau nei su didesniu žaidėjų kiekiu, o pats “gameplay” nė kiek nenukentėjo. Pradžioje, įprastai nusisamdėme darbininkų, per miesto fazę man pavyko nugriebti kortą, kuri leido be eilės ir nepaisant fazės pirkti kortą iš bet kurios krūvelės, taigi kelis raundus pirkinėjau darbininkus, o vėliau aristokratus. O vat aristokratai ir pakišo pagrindinę kiaulę. Visiškai “ nėjo “ jų kortos man. Jų turėjau ne mažai, bet vis išlįsdavo vienodi, teko ir juos pasamdyti su viltim, kad pavyks juos išmainyti, į geresnius. O pavyko išmainyti tik vieną. Beveik visą žaidimą pinigo turėjau šiek tiek daugiau nei oponentas, bet tai nebuvo lemiamas faktorius. Aristokratai nulėmė viską. Priešininkas jų surinko gerokai daugiau, taigi gavo žymiai daugiau “bonus” taškų ir laimėjo. Saint Petersburg išlieka vienu geriausiu lengvosios kombinatorikos žaidimu, kurio “artvorkas” ypatingai man nepatinka, bet kai žaidimas įtraukia, tai jau nekreipi į tokius dalykus dėmeso. Beje žadamas, o gal jau yra jo “redizainas”, kuriame vaizdas šiek tiek geresnis.
Šį kartą žaidžau labai atsargiai ir negodžiai. Be didelių statymų. O kai kas labai rizikavo ir gale žaidimo sėdėjo vis dar su 20 taškų ( reikia surinkti 75 taškus). Įdomiausias momentas buvo, kai vienas tiksliau viena smuklininkė sugebėjo įtikinti visus, kad nevirs daug viralo, o kai privirino, tai gavo net 22 taškus, o tai yra labai daug šiame žaidime.
Taigi finale labai nedaug atsilikau nuo lyderės ir užjamiau garbingą antrojo virėjo vietą ;)
Manau dar ne kartą užsuksime į smuklę “Kiaulė ir švilpukas” :D
Žaidėm keturiese. Jau nuo pat pradžių ne kažką buvo su kortomis. Visos trys pradinės kortos buvo itin neįdomios. Jos galbūt būtų veiksmingos žaidimo viduryje, bet tik ne pradžioje. Todėl visi kaupėm energiją, kad kortas pakeisti ir pirkti atsivertusias naujas. Po kelių ėjimų buvo taip ir padaryta. O viena žaidėja įisirausė Manhetene ir užkilo į patį viršų ir dabar kas ėjimą lupo po 2 taškus. O man visiškai nesirideno. Net ir jei perimdavau taškų kortą, jau kitą ėjimą ją kas nors nugrobdavo. Ir štai atsivertė pati baisiausia, ir viena brangiausių kortų ( 12 energijos kainuoja ji). Baisiausia, nes padvigubina daromą žalą neprieteliams. Ir nusipirko ją viena žaidėja. Ir nespėjo jos panaudoti, nes tuoj ir pasibaigė žaidimas, surinkus 20 taškų. Taip ir nepamatėm didžiūjų muštynių ir kraujo upelių tekančių New York gatvėmis.