Parašė Profesorius, 2009/12/04
Man šis žaidimas ne itin patiko. Pasirodė, per daug paprastas. Kadangi, kol kas žaidžiau tik vieną partiją, tai galbūt susidariau neteisingą nuomonę, taigi, gal nuomonė ir keisis.
Straipsnio originalas guli čia
Ačiū Artojui, už labai puikią ir išsamią žaidimo apžvalgą.
Ištikimybė, prieraišumas, garbė, gailestis, nuoširdumas, sąžiningumas, klinumas, draugiškumas… Tai nuostabios žmogiškos savybės, kurių jums tikrai neprireiks, jei prie stalo sėdote žaisti Small World. Nes Small World pasaulis yra per mažas gražiems jausmams, draugystei ir… Kitiems visokiems. It’s a world of (S)Laughter After All!Žaidimą bandžiau žaisti vos porą sykių, bet tiesą sakant jis tiek paprastas, kad ir jų per akis, norint brūkštelti šiokį tokį apibendrinimą.
Nors šiaip tai meluoju.
Žaidžiau vos vieną sykį. Pirmoji partija, kurioje aš turėjau eiti paskutinis, baigėsi po lygiai vieno ėjimo. Oponentai nepatenkinti mano lanksčiu ir praktišku strateginiu mąstymu, bandė pažeisti jojo teritorinį vientisumą ir aklai įtikinėjo, kad mano priimami sprendimai neteisingi (jų atžvilgiu). Žinotina, kad kuo ilgiau prie stalo kažkuo įtikinėsi Artoją, tuo mažesnė tikimybė, kad tau tai pavyks. Žodžiu atmosfera užkaito iki tokio lygio, kad turėjom rinktis vieną iš dviejų variantų. Susimušti ir po to tęsti žaidimą (su -1 vienu žaidėju prie stalo), arba eiti į pirtį.
Nuėjom į pirtį.
Kas kartą žaidžiant žaidimo rasės į žaidimą patenka atsitiktine tvarka, papildomos specialios savybės, rasėms taip pat suteikiamos atsitiktine tvarka. Tai labai įdomus faktorius atveriantis duris beprotiškiausiems deriniams ir malonumui žaisti žaidimą vėl ir vėl.
Antrą syki žaidėm jau keturiese ir kažkaip ramiau. Visi trys paslapčia susimokė prieš mane, todėl visiškai nereikėjo manęs dėl kažko įtikinėti. Nepaisant to buvo labai smagu!
Small World tai grobikiškų nuotaikų žaidimas tiems, kas neprisiriša prie savo valdomų personažų. Žaidime svarbu nebijoti rizikuoti ir elgtis lengvabūdiškai, lengva ranka laidoti ištisas civilizacijas ir kelti į kovą naujas. Man asmeniškai tai buvo sunkiausias barjeras kurį teko įveikti žaidimo metu ir juokingiausia, kad bijau, kad man teks jį įveikinėti kiekvienos ateinančios partijos metu.
4 pasaulio žaidėjams, 4 įmanomiems žaidėjų kiekio deriniams. Atitinkamai, kuo daugiau žaidėjų, tuo mažiau ėjimų jie gali atlikti. Taip subalansuojama net žaidimo eiga, bet ir trukmė :).
Žaidimo esmė paprasta. Turim pasaulio žemėlapį. Tiksliau 4 pasaulio žemėlapius, kuriuos naudoji atitinkamai pagal tai kiek žaidžia žaidėjų (gali žaisti nuo 2 iki 5 žmonių). 4 žemėlapiai šioje situacijoje nėra prabangos dalykas, tiesiog jie garantuoja, kad pasaulis bus pakankamai mažas net ir tuo atveju jei žais du žmonės, ir gerai subalansuotas, jei žais 5. Tai štai. Žaidimo pasaulis yra per mažas, kad sutalpintų visas jame gyvenančias rases (jų yra 14), todėl rasės kaupia armijas, ateina, grobia žemes, kuria imperijas, išsikvepia, miršta, o jų vietą užima kitos. Žaidimas žaidžiamas dėl taškų, tai normalu, bet šiuo atveju kažkaip neįprasta. Aiškinu kodėl.
Tai yra užkariavimo tipo žaidimas ir kažkaip man į kraują yra įaugę esminiai tokio žaidimų tipo kanonai. Plėstis, kaupti karius, nuoširdžiai ginti sienas. Labai juokinga, bet tokia žaidimo eiga Small World‘e paprasčiausiai neveikia. Esmė tame, kad kiekvienas žaidėjas žaidimo pradžioje pasirenka rasę, gauna atsitiktinę super galią, karius ir pradeda žaidimą. Karius į žaidimo lauką galima įvesti nuo bet kurio lentos krašto, tad niekas ir niekad nenuspės kur ir kada jūs smogsite. Šviežia rasė turinti vidutiniškai 10-12 karių, kaip uraganas prasineša per žemyną ir įsitvirtina keliuose regionuose. Jau šiam epizode, rasė būna dalinai išsikvėpus ir vargu ar galės atlikti daugiau nei dar vieną ėjimą. Esmė tame, kad pergalės taškai skiriami žaidėjo ėjimo pabaigoje, tad labai svarbu užimti kuo daugiau žemių. Kuo daugiau žemių užimi, tuo prastesnę apsaugą ant jų palieki, vadinasi kito ėjimo metu tęsti ekspansiją bus labai sunku. Tiek dėl priešininkų atliktų veiksmų, tiek dėl to, kad naujų karių žaidime paprastai negauni. Atėjus antram ėjimui žaidėjas turi spręsti ar bandyti atlikti dar vieną ėjimą, ar nurašyti rasę kaip išsikvėpusią ir stverti naują. Beje rasės nusiuntimas į „decline” taip pat kainuoja ėjimą, šio žingsnio pabaigoje taip pat gaunami taškai. Visa žaidimo strategija ir remiasi į tai, kad žaidėjas turi laiku pasirinkti tinkamą rasę, prigrobti kuo daugiau taškų, laiku apsispręsti ir pelningai atsikratyti valdomos rasės. Viską reik daryti laiku, o stalo žaidimuose dažniausiai tai reiškia, kad turi turėti šiokią tokią nuojautą apie tai, ką ketina daryti kiti žaidėjai. Bėda ta, kad Small World‘e tai daryti ganėtinai sunku, ypač jei vienas ar keli žaidėjai jau yra decline fazėje. Ateis jų ėjimas, jie gaus šviežią armiją. Nuspėti ką toji armija veiks žaidimo pasaulyje yra praktiškai neįmanoma (nebent lentoje egzistuoja kokia nors akivaizdi „lengvų taškų” situacija). Kitas niuansas tas, kad žaidimas tęsiasi vos keletą ėjimų. Grubiai šnekant jei bent porą rasių siunti į decline, visas tavo žaidimas apsiriboja dviem ėjimais per rasę. Laimėsi tu ar ne, tiesą sakant priklauso nuo to, ar teisingai pasirinkai akimirką, kai savo ištikimus tarnus tiesiog pasiunti velniop. Man tai daryti sunku. Nes tai reiškia ne tik atsiribojimą nuo pamiltų karių, bet tokiu būdu, tam tikra prasme atsisakai ir užgrobtų teritorijų (nes jos tampa ypatingai lengvu grobiu oponentams).
Amazonės mažame pasaulyje karštos, skeletai nuolat skriaudžiami, o troliai… Troliai visur troliai.
Žaidžiant labai rimtoje kompanijoje ir suklydus, šansų laimėti mažai, nes žaidėjai gali daugiau ar mažiau numatyti bendrą žaidimo eigą. Smagu tai, kad suvokęs, jog partija pralaimėta, Small World‘e tu gali taip pašikti (persiprašau) pasirinktam oponentui, kad jis savo pergalę irgi matys tik rožiniuose sapnuose. Tai žaidimas apie juoką ir neapykantą. Bent jau man tai buvo kažkas naujo, nes tarkim panašaus pobūdžio Risk‘e juokui vietos nelikdavo. Vien dėl to, kad ten kauliukai galėjo pašikti tau (persiprašau dar sykį), nepriklausomai nuo to, geras tu strategas ar ne. Small World‘e kauliukų galima sakyti nėra.
Realiai tai žaidimas smagiam vakaro praleidimui. Neįtikėtinai žavinga žaidimo tema parodijuoja vakarietišką fantasy kultūrą ir nori nenori kažkiek prablaško atmosferą. Labai sunku į įvykius lentoje žiūrėti rimtai, ypač jei tau labai, labai nesiseka. Aišku susikibus rimtai nusiteikusiems laimėti ponams, kivirčų neišvengsi, bet kaip ir minėjau, tokie dažniausiai turbūt baigiasi ėjimu į decline, naujų pajėgų gavimu ir ypatingai žiauriu kerštu. Tada žaidėjai keičiasi pusėm ir kerštas tampa begalinis ir besąlygiškas. Nė vienas iš kerštaujančių nelaimės, užtat kiti esantys prie stalo gerai praleis laiką ir smagiai pasijuoks. Mano galva, ant žaidimo dėžės esantis užrašas „It‘s a world of Laughter”, su pripiešta kruvina S paverčiančia užrašą į „The world of Slaughter”, yra žiauriai taiklus.
Žaidimo eiga, priklausomai nuo prie stalo esančių žmonių mastymo greičio, gali trukti nuo pusvalandžio iki poros valandų. Jau pagyriau bendrą žaidimo temą, bet verta pagirti ir pačia žaidimo sandarą. Žaidimo lenta ir figūrėlės labai kokybiškos ir dailios. Rasių ir super galių kortelės padarytos patogiai, apvertus (nuėjus į decline) sufleruoja apie tebegaunamus bonus‘us, jei tokių yra. Žaidimo peržaidžiamumo vertė taip pat didelė. Dėl to, kad žaidime pasirodančios rasės ir super savybės kas kartą parenkamos atsitiktine tvarka, tikimybė, kad kažkoks žaidėjas visada žais už trolius, maža. Galų gale, priklausomai nuo Trolių ir jų specialios savybės derinio, pats trolių patrauklumas gali būti didesnis ar mažesnis. Ši savybė, ir skirtingos žaidimų lentos skirtingam žaidėjų kiekiui garantuoja, kad žaidimas atsibos labai negreit.
Žodžiu viskas labai gerai. Jei ieškotės žaidimo į kolekciją Small World labai netgi tinka, ypač jei reik žaidimo trumpiems vakarams, ar svečių priėmimui. Pasirengimas žaidimui labai greitas, eiga linksma, taisyklės paprastos.